|
Aĩrija – valstybė, užimanti apie penkis šeštadalius Airijos salos, esančios į vakarus nuo Europos žemyninės dalies. Likusią salos dalį užima Šiaurės Airija (priklausanti Jungtinei Karalystei). Seniausieji Airijos gyventojai keltai savo šalį vadino Éire – „Vakarų kraštu“. Iš čia kilęs ir lotyniškas jo pavadinimas Hibernia. Kaimynai anglosaksai šalies gyventojus vadino airiais (angl. ire), o šalį – Ireland. Šiuo vardu ji bene dažniausiai pasaulyje vadinama. Istorija Pagrindinis straipsnis – Airijos istorija. Pirmieji gyventojai Airijoje atsirado akmens amžiuje. Apie 300 m. pr. m. e., pereinamajame periode tarp bronzos ir geležies amžiaus, saloje pasirodė keltai. Romos imperijos laikais sala buvo žinoma kaip Hibernia. Romėnai salos nebuvo nukariavę, čia susiformavo keletas karalysčių ir kunigaikštysčių. V a. pr. per britų vergus Airiją pasiekė krikščionybė. Paplitus krikščionybei prasidėjo pirmasis Airijos suklestėjimo laikotarpis, kurį nutraukė vikingų žygiai. 1169 m. Airiją užkariavo normanai ir nuo to laiko prasidėjo Anglijos dominavimas saloje. Anglų užkariautojai konfiskavo airių žemes, o airius ištrėmė į nederlingus salos vakarus. Dėl anglų stambiųjų žemvaldžių politikos 1845–1849 m. kilusio bado metu mirė 1,5 mln. airių ir daugelis buvo priversti emigruoti į Ameriką. Tuo tarpu britų valdininkai vilkino priemones skirtas badui nutraukti. Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Karalystės dalis. Nuo 1874 m., o ypač nuo 1880 m., kai Airijos parlamentinei partijai ėmė vadovauti Charles Stewart Parnell, ši partija ėmė siekti Airijai autonomijos (Home Rule), išliekant Jungtinės Karalystės sudėtyje. Nuo 1886 m. tarp airių protestantų ėmė stiprėti ir junionistų judėjimas, nes protestantai, kurių didžioji dalis buvo atkraustytų dar Kromvelio laikais škotų ir anglų palikuonys, bijojo diskriminacijos, taip pat ekonominių ir socialinių privilegijų praradimo, jei airių katalikams pavyktų įgauti tikrą politinę valdžią. Nors junionistų judėjimas egzistavo visoje saloje, tačiau XIX a. pb. – XX a. pr. jis ypatingai stiprus buvo Alsteryje, kuris pasižymėjo didesne industrializacija nei likusi šalies dalis. Bijota, kad katalikai gali įvesti tarifinius barjerus, kurie neigiamai paveiktų Alsterio regioną. Be to, Alsteryje buvo daugiau protestantų nei kitose šalies dalyse ir junionistai sudarė daugumą keturiose regiono grafystėse. Vadovaujant Dubline gimusiam serui Edward Carson ir serui James Craig (vėliau Lord Craigavon) junionistų judėjimas tapo karingu. 1914 m. siekdamas išvengti sukilimo Alsteryje britų ministras pirmininkas Herbert Asquith, susitaręs su Airių palamentinės partijos vadovybe, į autonomijos Airijai suteikimo aktą įdėjo nuostatą, kad autonomija suteikiama 26 iš 32 grafysčių, o likusių statusas turėjo būti nustatytas vėliau. Autonomijos aktas taip ir neįsigaliojo, nes buvo nutarta jį sustabdyti iki tuo metu prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu tikėtasi, kad karas baigsis iki 1915 m. Tikėdamiesi teigiamo Airijos autonomijos klausimo sprendimo airiai katalikai dešimtimis tūkstančių stojo savanoriais į britų armiją. 1919 m. sausio mėn., po 1918 m. gruodžio visuotinių rinkimų 73 iš Airijoje išrinktų 106 parlamento narių priklausė Sinn Féin partijai. Jie atsisakė užimti vietas britų Bendruomenių Rūmuose, o vietoje to sudarė Airijos parlamentą, pavadintą Dáil Éireann. Dabartinė Airijos Respublikos teritorija, kuri apima 26 iš 32 saloje esančių grafysčių, susiformavo pirmojoje XX a. pusėje. 1921 m. gruodžio 6 d. jai buvo suteiktas dominijos statusas, kuris suteikė didesnį savarankiškumą vidaus politikos klausimais. Šešios grafystės Alsterio provincijoje liko Didžiosios Britanijos sudėtyje. Nuo to laiko prasidėjęs konfliktas Šiaurės Airijoje ilgą laiką temdė Airijos ir Jungtinės Karalystės santykius. 1949 m. balandžio 18 d. Airijai pasitraukus iš britų Tautų Sandraugos, šešios Šiaurės Airijos grafystės liko Jungtinės Karalystės dalimi. Politinė sistema Pagrindinis straipsnis – Airijos politinė sistema. Airijos parlamento rūmai. Airija pagal 1937 m. Konstituciją yra parlamentinė respublika. Aukščiausioji valdžia Airijoje priklauso parlamentui (air.Oireachtas), kuris susideda iš dviejų rūmų – Senato (air. Seanad Éireann) (60 narių; 11 paskirti ministro pirmininko, 6 išrinkti universitetuose, 43 išrinkti tiesiogiai) ir Atstovų Rūmų (Dáil Éireann) – (166 nariai). Atstovų Rūmai yra renkami visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams. Prezidentas (Uachtarán na hÉireann) yra renkamas 7 metų kadencijai, ministrą pirmininką (Taoiseach) skiria prezidentas ir tvirtina parlamentas. Vykdomoji valdžia yra Ministrų Kabinetas, atsakingas Atstovų Rūmams. Konstitucijoje įtvirtintas oficialus valstybės pavadinimas yra tiesiog Airija, įprastas tokioms politinėms sistemoms žodis Respublika nepridedamas. Taip norėta pabrėžti, kad yra tiktai viena legali Airija, o ne Šiaurės Airija, ir Airijos Respublika, kaip jau tuomet buvo įprasta skirstyti. Konstitucijoje Airijos suverenitetas buvo skelbiamas visai Airijos salai, įskaitant ir 1921 m. atskirtąjį Alsterį (air. An Ulaidh). Tik 1998 m. visos suinteresuotos šalys, išvargintos šioje provincijoje nesibaigiančių konfliktų ir teroristų išpuolių, intensyviai tarpininkaujant JAV, sutiko eiti i kompromisą. Airijos vyriausybė tuomet įsipareigojo patikslinti savo konstitucines nuostatas ir pripažinti, kad gerbs provincijos gyventojų pasirinkimą. Mainais už tai airių mažuma gavo teisę dalyvauti valdant provinciją. Administracinis suskirstymas Pagrindinis straipsnis – Airijos administracinis suskirstymas. Tradiciškai Airija skirstoma į 32 grafystes, iš kurių 6 yra Šiaurės Airijoje ir 26 – Airijos respublikoje, šis suskirstymas vis dar naudojamas istoriniame, kultūriniame bei sportiniame kontekste. Oficialiai Airijos respublikoje yra 30 administracinių grafysčių bei 4 miestų savivaldybės. Didesniu mastu Airija skirstoma į 4 provincijas: Alsteris (air. Cúige Uladh) Konachtas (air. Cúige Chonnacht) Lensteris (air. Cúige Laighean) Mansteris (air. Cúige Mhumhan) Geografija Airijos žemėlapis Pagrindinis straipsnis – Airijos geografija. Šiandieninė Airijos valstybė užima penkis šeštadalius Airijos salos. Likusi salos dalis, vadinamoji Šiaurės Airija, priklauso Jungtinei Karalystei. Salos paviršius panašus į dubenį. Salos vidurio lygumą supa pajūrio aukštumos. Bet aukštumos nesudaro ištiso kalnyno, tik pakraščiais yra išsidriekę pavieniai kalnai. Pietvakarinėje dalyje aukščiausia aukštuma Karauntuhilas (air. Corrán Tuathail) yra 1041 m. aukščio. Kiti kalnai – ne aukštesni, nei 1000 m. Airijoje daug pelkių ir durpynų. Ilgiausia upė – Šanonas (air. Sionainn), teka iš šiaurės rytų į pietvakarius. Taip pat yra nemažai ežerų, iš kurių galbūt labiausiai žinomas Nėjus (air. Loch nEathach). Šalies kranto linijos ilgis – 3172 km. Didžiausi miestai – sostinė Dublinas (air. Baile Átha Cliath) rytinėje pakrantėje, Korkas (air. Corcaigh) pietuose, Golvėjus (air. Gaillimh) ir Limerikas (air. Luimneach) vakarinėje pakrantėje ir Voterfordas (air. Port Láirge) pietrytinėje pakrantėje. Airiją žmonės dar vadina „Smaragdine sala". Klimatas Klimatas švelnus, drėgnas, didelį poveikį daro Golfo šiltoji srovė: augmenija žaliuoja ištisus metus, visą laiką ganyklose ganosi galvijai. Vidutinė temperatūra sausio mėnesį 7 °C, birželio mėnesį apie 19 °C. Dažni krituliai, kai kuriose salos dalyse lyja 275 dienas per metus. Ekonomika Pagrindinis straipsnis – Airijos ekonomika. Buvusi vargingiausia Europos Bendrijų šalimi, po ilgalaikio didelio ekonomikos augimo Airija tapo viena turtingiausių Europos Sąjungos ir pasaulio šalių. Pajamos vienam gyventojui, atsižvelgiant į infliaciją 2005 m. Airijoje buvo antros pagal dydį Europos Sąjungoje po Liuksemburgo. Airija yra stipri poindustrinė valstybė su puikiai išvystytais informacinių technologijų ir paslaugų sektoriais. Šalyje veikia daugelio tarptautinių programinės įrangos kūrimo korporacijų atstovybės bei centrinės Europos būstinės. Airijos darbo rinka pasižymi liberalumu, todėl pritraukia darbuotojų iš užsienio. Demografija Pagrindinis straipsnis – Airijos demografija. Po Europos Sąjungos išsiplėtimo 2004 m. gegužės 1 d., Airijoje gyvena 0,88 proc. visų Europos Sąjungos gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Airija yra 18-oje vietoje tarp ES šalių, o už ją mažiau gyventojų turi tik Lietuva (3,61 mln. gyventojų), Latvija (2,39 mln.), Slovėnija (1,93 mln.), Estija (1,42 mln.), Kipras (0,86 mln.), Liuksemburgas ir Malta. Didžiausi Airijos miestai: Dublinas Korkas Limerikas Golvėjus Voterfordas Kultūra Pagrindinis straipsnis – Airijos kultūra. Šalyje gyvena 4,42 mln. gyventojų, iš kurių 96 proc. yra airiai. Dėl didelės emigracijos praėjusiais amžiais daug airių yra atsidūrę užsienyje – apie 2,5 mln. Jungtinėje Karalysteje, apie 1,5 mln. JAV. Manoma, kad pasaulyje iš viso yra apie 7,6 mln. airių. Airiai yra labai sena ir kultūringa tauta, jos pirmieji raštijos paminklai sukurti dar VI a. Ir šiandien dauguma airių yra katalikai. Būtent katalikybė buvo vienu iš kertinių akmenų, padėjusių airiams išlaikyti savo tapatybę, nepaisant sudėtingos ir tragiškos istorijos. Todėl, nors daugumos airių gimtoji kalba šiandien yra anglų kalba, tai netrukdo jiems aiškiai suvokti savo tapatybę ir Anglijos bei anglų skirtumą. Ilgais priklausomybės nuo Anglijos amžiais senoji airių kalba buvo visaip diskriminuojama. Dar Elžbietos I laikais buvo išleistas įsakymas, draudžiantis anglų kilmės didikams kalbėti airiškai. Gana paradoksalu, bet pirmaisiais Airijos priklausomybės nuo Anglijos amžiais kolonistai gana sparčiai perimdavo airių kalbą, ir tik Didysis bulvių badas sudavė tą lemtingą smūgį kalbai, po kurio ji jau nebeatsigavo. Įvedus Nacionalinę mokyklų sistemą 1831 m. (anksčiau nei pačioje Anglijoje) airių vaikams buvo draudžiama kalbėti airiškai. Buvo naudojamas vadinamasis medinis „gėdos pagaliukas“, kurį kabindavo airiškai prašnekusiam vaikui ant kaklo. Už kiekvieną airiškai pasakyta žodį pagaliuke buvo įrėžiama žymė, o pagaliukas perkabinamas „prasikaltusiam“ vaikui. Dienos pabaigoje ant kaklo turėjęs pagaliuką vaikas buvo išperiamas tiek kartų, kiek buvo žymių. Tėvai tokį žiaurų elgesį su vaikais pateisindavo, nes manė, kad tik anglų kalba atveria galimybę ištrūkti iš užburto skurdo rato: anglų kalba leisdavo emigruoti į Angliją arba JAV. Nuolatinė baimė ir bausmės vertė daug vaikų tiesiog bėgti iš mokyklų, todėl XX amžiaus pradžioje ženkli vyresnių gyventojų dalis buvo visiškai neraštingi. Tik atkūrus nepriklausomą airių valstybę, buvo nutraukta nacionalinės airių kalbos diskriminacija. 1937 m. Konstitucijoje ji buvo paskelbta pirmąja valstybine Airijos kalba. Tačiau apie 80 % gyventojų tuo metu jau nebemokėjo kalbėti airiškai, todėl antrąja valstybine kalba tapo anglų kalba. Šiuo metu pasakyti, kiek žmonių kalba airiškai, labai sudėtinga. Airių kalbai nuo 1990-ųjų pasidarius vėl madinga, kasmet auga žmonių skaičius, kurie teigia „kalbantys“ airiškai. Per gyventojų surašymą net 43,5 proc. šalies gyventojų teigė mokantys ją. Reali situacija yra visiškai kitokia. Jeigu neskaičiuosime moksleivių, kuriems airių kalba yra privalomas dalykas mokykloje ir kurie „kalba“ per airių kalbos pamokas, iš tiesų kalbančių airiškai skaičiaus vertinimai svyruoja nuo 20 iki 150 tūkstančių. Teritorijos, kur airių kalba yra gimtoji daugumai gyventojų, yra paskelbtos Gaeltacht-ais (savotiškais airių kalbos rezervatais). Gaeltachatai yra šių grafysčių teritorijoje – pietuose: Kerio (Korka Hynė, Yvera), Korko (Muskrai, Klero sala), Voterfordo (Reinas); vakaruose – Golvėjaus (Konamara), Mėjo (Tuarmykėdis, Eris) ir šiaurėje – Donegalo (Telinas, Gvydoras). Nors buvo imtasi priemonių, padedančių išsaugoti ir atkurti airių kalbą, padėtis XX amžiuje tik blogėjo. Didelis nedarbas Gaeltachtuose vertė žmonės iš ten emigruoti (dažniausiai į JAV), todėl airiškai kalbančių procentas nuolat krito – nuo 20 % atkūrus nepriklausomybę, iki 3-4 % dabar. Padėtis pradėjo keistis tik paskutiniais metais, ir daugiausia už Gaeltachtų ribų. Tėvų pastangomis pradėtos kurti airiškos mokyklos (air. gaelscoileanna), kur visas dėstymas vyksta airiškai. Didžiausias šių mokyklų plėtros stabdis yra Švietimo ministerija, kuri biurokratinėmis priemonėmis bando pažaboti šių mokyklų spartų augimą visoje šalyje. Šiuo metu bent viena tokia mokykla yra kiekvienoje Airijos grafystėje. 1996 m. pirmą kartą atsirado TG4 (Telefis na Gaeilge) televizijos kanalas, kur didžiausią laiko dalį transliuojama airiškai (40 metų vėliau už pirmą Airijos televiziją angliškai!). Airijoje transliuojama radijo stotis airių kalba „Raidió na Gaeltachta“, leidžiamas dienraštis „Lá“, savaitraštis „Foinse“ ir dar penki mėnesiniai leidiniai. Televizija ir radijas airiškai taip pat atsirado ne vyriausybės dėka, kuri, kaip atrodo, remia airių kalbą tik žodžiais, bet ne darbais, nes tik privačiai įkurtos piratinės 1970-ais radijo, o 1990-ais TV stotys privertė vyriausybę skirti pinigų žiniasklaidai airių kalba. Visi užrašai šalyje yra dvikalbiai, o tose provincijose, kuriose daugumą sudaro airiškai kalbantys gyventojai, – tiktai airiškai. Tik nuo 2005 m., priėmus Kalbos įstatymą, airių kalba buvo visiškai sulyginta su anglų kalba – dabar airių kalba galima kreiptis į valstybines įstaigas, teismus ir pan, o tos įstaigos privalo atsakymus teikti ta pačia kalba, kuria gavo užklausimą. Dar vienas airių išskirtinumas – specifiška jų pavardžių daryba. Kai kurių airių šeimų pavardės išlaikė keltiškus priešdėlius Mac ir O. Pirmasis reiškia sūnų, o antrasis – vaikaitį, pavyzdžiui, visiems gerai žinomas „MacDonald“ reikštų „Donaldo sūnus“, o pavardė O`Neil reikštų „Neilo vaikaitis“. Kadangi kitados dalis keltų genčių persikėlė gyventi į Škotiją, panaši pavardžių daryba yra paplitusi ir ten. |
About us|Jobs|Help|Disclaimer|Advertising services|Contact us|Sign in|Website map|Search|
GMT+8, 2015-9-11 20:13 , Processed in 0.161654 second(s), 16 queries .
